KONFERENCIJA “KURORTAI IR KURORTINIS GYDYMAS: ŠIANDIENOS AKTUALIJOS IR RYTOJAUS SIEKIAI“ 2019 12 06 Druskininkai

Detalesnė info ir registracija https://www.rehabilitation.lt/naujienos/

TARPTAUTINĖ MOKSLINĖ – PRAKTINĖ KONFERENCIJA “INSULTAS ĮVAIRIŲ SPECIALISTŲ AKIMIS: GYDYMAS, TARPDISCIPLININĖ REABILITACIJA”

PALANGOS REABILITACIJOS LIGONINĖS, KLAIPĖDOS UNIVERSITETO IR LFMRGD ORGANIZUOTa
TARPTAUTINĖ MOKSLINĖ – PRAKTINĖ KONFERENCIJA
“INSULTAS ĮVAIRIŲ SPECIALISTŲ AKIMIS: GYDYMAS, TARPDISCIPLININĖ
REABILITACIJA”
2019 m. spalio mėn. 25 – 26 dienomis

Konferencija skirta PASAULINEI INSULTO DIENAI
Konferencija skirta: visų profesinių kvalifikacijų gydytojams, kineziterapeutams, ergoterapeutams, logoterapeutams, bendrosios
praktikos slaugytojoms, socialiniams darbuotojams ir kitiems sveikatos priežiūros specialistams.
Konferencijos tikslas – naujausiais įrodymais pagrįstas insulto bei jo komplikacijų gydymas taikant pažangius metodus įvairių specialistų
praktinėje veikloje.
Konferencijos dalyvių įgyjamos kompetencijos:
 Platesnės ir gilesnės žinios apie insulto gydymo ir reabilitacijos strategijas ir įvairovę.
 Mokėjimas pritaikyti reabilitacijos inovatyvias technologijas ir gydymą savo praktinėje veikloje,
 Inovatyvių reabilitacijos metodų naudos supratimas,
 Nuostatos visą gyvenimą mokytis, keistis, ieškoti suvokimas.

 

Neurologijos klausimai ir atsakymai klinikinėje praktikoje 2019 metais

Vasario 28d. Vilniuje “Karolina“ konferencijų centre vyko konferencija, organizuota Lietuvos neurologų asociacijos. Temos: ar generiniai vaistai nuo epilepsijos yra tokie patys kaip originalūs preparatai; insulto antrinės profilaktikos, esant PV, naujienos; parasomnijų diferencinė diagnostika; kaklo ir galvos arterijų disekacija; išsėtinės sklerozės gydymas ir paciento priežiūra; migrenos gydymas; ką vertėtų žinoti apie tremorą; pasikartojančių svaigimo priepuolių dif. diagnostika ir gydymas; saugus ir efektyvus nugaros skausmo gydymas; kognityviniai sutrikimai; ūminio skausmo problema neurologijoje ir galimi sprendimai; aterotrombozinių ligų gydymas; PSIP; idiopatinė polineuropatija; insultu persirgusių ligonių gabenimas lėktuvu.

 

TV laida apie medicininę reabilitaciją

Už visos Lietuvos „Sveikatą“ 2017 m. nominacijoje apdovanota ir ilgametė televizijos laidų vedėja Irena Pivoriūnienė, vedanti žiūrovų pamėgtą TV8 laidą „Sveikatos medis“ pristato pagrindinius MEDICININĖS REABILITACIJOS momentus iš Vilniaus M. Marcinkevičiaus ligoninės, kurioje su visa reabilitacijos komanda dirbame. Reportažą žiūrėti 13 serija nuo 29 min. Gyd. Vaiga Kovalenko. 

https://tvplay.tv3.lt/sveikatos-medis/sveikatos-medis-10298724/

21st European Congress of Physical and Rehabilitation Medicine

Vilniuje 2018 m. gegužės 1-6 d. vyko 21-as Europos Fizinės medicinos ir Reabilitacijos Kongresas. Jame dalyvavo FMR gydytojai ir reabilitacijos specialistai iš įvairių šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Airijos, Turkijos, Prancūzijos, Baltarusijos, Ukrainos, Italijos, Graikijos ir kt. Šis kas dvejus metus vykstantis ESPMR (European Society of Physical and Rehabilitation Medicine) kongresas yra svarbiausias susitikimas viso pasaulio FMR gydytojams, norintiems dalintis medicininės reabilitacijos patirtimi, naujais atliktais moksliniais tyrimais (Cochrane Rehabilitation).  Kongresai vyko Turkijoje, Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Italijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, o 2018 m. Lietuvoje. Pagrindiniai Kongreso organizatoriai – Prof. Alvydas JUOCEVIČIUS (Lietuva) ir ESPRM prezidentas Alain DELARQUE. Temos nuorodoje, spausti čia.

Aktualūs reabilitacijos klausimai – Rudens sesija

 „AKTUALŪS REABILITACIJOS KLAUSIMAI“

lapkričio 24

LSMU MA Reabilitacijos klinika,

Lietuvos fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojų draugija

„AKTUALŪS REABILITACIJOS KLAUSIMAI“

 Viešbučio „Park Inn Radisson“ konferencijų centras, Donelaičio g. 27, Kaunas

KONFERENCIJOS PROGRAMA

8:30–10:00 Dalyvių registracija

10:00–10:05 Konferencijos šventinis atidarymas

Pirmininkauja doc. R. Kubilius, doc. L. Varžaitytė

FIZINĖS MEDICINOS IR REABILITACIJOS AKTUALIJOS

10:05–10:25 Medicininė reabilitacija: esama situacija ir pokyčiai. O. Vitkūnienė, LR SAM

10:25–10:45 Esami ir būsimi neįgalumo ir darbingumo nustatymo kriterijai. Ką reikia žinoti fizinės medicinos. M. Žymantas, NDNT prie SADM

KRAUJOTAKOS SISTEMOS REABILITACIJOS AKTUALIJOS

10:45–11:05 ŠKL rizikos veiksnių korekcija. Kas svarbiausia? Dr. R. Zaleckis

11:05–11:25 Fizinis treniravimas sergantiems ŠKL. Dokt. E. Tamulevičiūtė-Prascienė

11:25–11:45 NGAK – paprastesnis trombozių valdymas FMRG darbe. Doc. R. Kubilius

Pirmininkauja dr. T. Sinevičius,  gyd A. Keizeris

ATRAMOS-JUDAMOJO APARATO REABILITACIJOS AKTUALIJOS

11:45–12:05 Reabilitacijos ypatumai sergant reumatoidiniu artritu. Dokt. D. Naruševičiūtė

12:05–12:25 Amputuotų galūnių protezavimo aktualijos. Gyd. R. Garšvienė

12:25-12:50 Asmenų, sergančių osteoartritu, ambulatorinės reabilitacijos ypatumai. Gyd. T. Sinevičius
13:00–14:00 PIETŲ PERTRAUKA

Pirmininkauja doc. L.Varžaitytė, gyd. J. Daratienė

NEUROREABILITACIJOS AKTUALIJOS

14:00–14:20 Neurochirurginio gydymo naujovės, esant degeneraciniams stuburo pakitimams. Doc. K.Ambrozaitis

14:20–14:40 Reabilitacijos ypatumai, degeneraciniams stuburo pakitimams. Gyd. J.Daratienė, gyd. E. Šniuolytė

14:40–15:00 Spastiškumas ir jo vertinimas. Doc. L.Varžaitytė

Pirmininkauja prof. J. Raistenskis, gyd. J.Brazienė

SERGANČIŲ VAIKŲ REABILITACIJOS AKTUALIJOS

15:00–15:20 Kompleksinė vaikų reabilitacija po epilepsijos chirurginio gydymo. Gyd. J. Šatkutė

15:20–15:40 Reabilitacija po ūminės mieloblastinės leukemijos gydymo komplikacijų. Gyd. G. Juškėnienė

15:40–16:00 Interaktyvi reabilitacija vaikams. Gyd. J. Brazienė

Dr. S. Lenickienė, gyd. rezid. P.Valentukonis

JAUNŲJŲ GYDYTOJŲ SESIJA

16:00–16:20 Riešo kanalo sindromo gydymas fizioterapinėmis priemonėmis. Ką nurodo gairės?  Gyd. J. Golubeckienė

16:20–16:40 Peties sąnario testavimas, funkcijos vertinimas. Gyd.rezid. K. Taminskienė.

16:40–17:00 Pėdos ir čiurnos funkcijos vertinimas reabilitacijoje. Gyd.rezid. D.Petrauskaitė

17:00–17:30 Konferencijos uždarymas. Konferencijos dalyvių pažymėjimų įteikimas

2017 Naujas požiūris į apatinės nugaros dalies skausmų nemedikamentinį gydymą : Pilates, joga, tai- chi

2017 m. vasario mėn. Amerikos medicinos kolegija patarė gydytojams ir pacientams išbandyti „nemedikamentines terapijas“, tokias kaip kineziterapija, akupunktūra, tai-chi, joga ir net manualinė terapija, ir, jei įmanoma, išvengti receptinių vaistų ar chirurginių intervencijų. Jei gydymas be medikamentų nesėkmingas, jie rekomendavo pradėti nuo nesteroidinių priešuždegiminių vaistų kaip pirmosios eilės gydymo pasirinkimui, o tramadolį arba duloksetiną – tik kaip antros eilės gydymo pasirinkimui.

Tuo pačiu metu tyrimai parodė, kad aktyvūs gydymo būdai (pratimų programos, jogos, tai-chi) tikrai gali padėti žmonėms, patiriantiems lėtinius nugaros skausmus, eiti dirbti, o alternatyvūs metodai (masažas, manualinė terapija) taip pat gali būti veiksmingi – su įspėjimu, kad jie “dažnai nėra panacėja, o poveikis paprastai būna trumpalaikis ar vidutinis“

“Mes turime daugybę nugaros skausmų gydymo būdų ir procedūrų, kuriems Amerikos gydytojų kolegija negali pritarti, pvz., Opioidai, chirurgija, ar pavyzdžiui, injekcijos“, – sakė Raminas, nes dabar yra tiek daug neefektyvumo pavyzdžių ar žalos įrodymų. “Dabar jie ieško dalykų, kuriems jie gali pritarti, kad nesukels žalos“.

Artboard_33_50

2017 m. Paskelbtoje naujausioje Cochrane sisteminėje „ joga ir lėtinio nugaros skausmo“ apžvalgoje apibendrinami geriausių turimų tyrimų rezultatai, daugiausiai orientuoti į Iyengar, Hatha arba Viniyoga jogos formas:

Yra mažai ar vidutiniškai įtikinamų įrodymų, kad jogos, palyginti su nefunkcine kontrole, rezultatas trims ir šešiems mėnesiams yra nedidelis ar vidutiniškas su nugaros funkcijomis susijusių funkcijų pagerėjimu. Joga gali būti šiek tiek veiksmingesnė skausmui tris ar šešis mėnesius, tačiau poveikio dydis neatitiko anksčiau nustatytos minimalios klinikinės reikšmės.

Taigi, vėlgi, tai nėra galutinis gydymas, bet tai yra  įrodymai, kuriais remdamiesi mes turime pliusų naudos linkme.

Svarbu tai, kad peržiūros autoriai taip pat pastebėjo, kad nėra aišku, ar joga yra geresnė nei kiti pratimai, nes joje buvo nedaug tikimybių palyginimui tarp jogos ir kitų rūšių treniruočių.

Dėl “Tai- chi“ ir “Pilates“ sveikatos priežiūros tyrimų ir kokybės agentūros (AHRQ), federacinės agentūros, kuri apriboja geriausius turimus duomenis apie sveikatos priežiūros intervencijų efektyvumą, neseniai paskelbė išsamią 800 puslapių sisteminę neinvazinio nugaros skausmo gydymo , įskaitant šių dviejų rūšių pratimus. Nustatyta, kad tai- chi, atrodo, sumažina lėtinį nugaros skausmą ir padeda žmonėms grįžti į savo kasdienes veiklas, lyginant su kitais pratimais, ir kad jis buvo veiksmingesnis skausmui palengvinti negu vaikščiojimas atgal  ar bėgiojimas, bet nebūtinai geriau nei plaukiojimas.

“Pilates“ atveju įrodymai buvo šiek tiek migloti: jis buvo susijęs su nedideliu  poveikiu skausmui arba  jokio poveikio lyginant su kitais fiziniais pratimais. Vėlgi, nors beveik kiekvienas nugaros ekspertas, kurį aš kalbinau, sakė, kad bet kokie pratimai yra geresni  negu nieko neveikti, todėl, jei Pilatesas yra kažkas, kas jums patinka, tai ir darykite.

 

Gyd. Vaiga Kovalenko. Parengta pagal “A comprehensive guide to the new science of treatment“ 2017

 

Lietuvos reabilitologų asociacija – Birštone 2017 spalio 6 d.

Laikas vienas efemeriškiausių dydžių. Neveltui sakoma: minutės slenka, valandos eina, dienos bėga, metai lekia. Stebėtinai greit pralėkė dveji metai ir mes vėl rinksimės Birštone aptarti Lietuvos reabilitologų asociacijos veiklos per šiuos metus, pamąstyti ką turėtume padaryti, kad šalyje veiktų efektyvi ligonių ir neįgaliųjų reabilitacijos sistema, būtų įdiegtas biopsichosocialinis reabilitacijos modelis, taikomos naujausios reabilitacijos metodikos bei technologijos. Džiugu, kad reabilitacijos bazėse vis plačiau diegiamos funkcinės būklės įvertinimo metodikos įgalinančios individualizuoti procedūras, vertinti jų efektyvumą, bei informacinės–komunikacinės, virtualios technologijos užtikrinančios grįžtamąjį ryšį kineziterapijos, ergoterapijos procedūrų metu. Tai, kad konferencijos leidinyje „Reabilitacijos metodų ir priemonių efektyvumas“ pateikta iš įvairių reabilitacijos įstaigų virš 50 straipsnių rodo augantį susidomėjimą moksliniais tyrimais šioje srityje, norą pasidalinti savo patirtimi. Svarbu ir tai, kad asociacijos nariai aktyviai dalyvauja Pasaulio reabilitologų asociacijos, Europos medicinos specialistų sąjungos (RI global, UEMS), Pasaulio kineziterapeutų (WCPT) ir kitų tarptautinių organizacijų (ENPHE, ENOTE) veikloje, aktyviai dalyvauja Pasaulio, Europos reabilitologų kongresuose, teikia pagalbą kuriant reabilitacijos sistemas Kazachstane, Azerbaidžane, Ukrainoje ir kt. Visgi, tenka pripažinti, kad spręstinų problemų reabilitacijoje apstu. Rengiamas naujas reabilitacijos paslaugų teikimą reglamentuojantis įsakymas. Diskutuojama dėl reabilitacijos paslaugų prieinamumo, kokybės, apimties, apmokėjimo modelio, reabilitacijos specialistų rengimo programų atnaujinimo, glaudesnio bendradarbiavimo su kitų specialybių gydytojais. LRA valdyba kviesdama į ataskaitinę–rinkiminę konferenciją tikisi, kad diskusijos šiais klausimais bus vaisingos. Visiems konferencijos dalyviams linkime racionalaus optimizmo, nuoširdaus bendravimo ir bendradarbiavimo ir, svarbiausia – gerų emocijų rudeniniame Birštone.

LRA valdybos pirmininkas prof. A. Kriščiūnas

STRATEGINIAI REABILITAcIjOS KlAUSIMAI

  • Reabilitacijos teorija ir praktika Lietuvoje –  prof. A. Kriščiūnas
  • Aktualūs neurologinių ligonių reabilitacijos klausimai –  prof. A. Juocevičius
  • Vaikų reabilitacijos ypatumai Lietuvoje –  prof. J. Raistenskis
  • Neįgaliųjų reabilitacijos aktualijos – doc. J. Požerienė
  • Teisiniai medicininės reabilitacijos klausimai –  R. Bekšienė
  • Pirminio protezo, po amputacijos aukščiau kelio ir amputacijos žemiau kelio, pritaikymo galimybės ir galimos problemos – A. Astrauskas
  • Sergančiujų gonioartritu gydymo smūgio banga ir aukšto intensyvumo lazeriu galimybės – – T. Lukyanova

 

Tarptautinė Hantingtono ligos konferencija

Ką turėtų žinoti FMR gydytojas apie Hantingtono ligos reabilitaciją  ir gydymą?

2017 m. balandžio 7d. savo žiniomis ir atliktais šio  genetinio susirgimo moksliniais tyrimais dalinosi specialistai genetikai ir neurologai iš VUL Santariškių klinikų Hantingtono ligos koordinavimo centro kartu su žymiausiais pasaulyje specialistais, mokslininkais iš  Didžiosios Britanijos, Italijos, Švedijos, Lenkijos. Konferencijos kviestinis lektorius Europos Hantingtono  ligos tinklo valdybos pirmininkas prof. J.M.Bugunder.

Tai jau antrą kartą Lietuvoje organizuojama tarptautinė  Hantingtono ligos konferencija.

Aktualūs reabilitacijos klausimai 2017 – KONFERENCIJA

 

Kaune 2017 kovo 31d. metiniame suvažiavime rinkosi Lietuvos Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai, draugijos pirmininke išrinkta doc. dr.L. Varzaityte (LSMU Reabilitacijos klinika).

Šis įvykis svarbus, siekiant vystyti medicininės reabilitacijos mokslą, taikyti įvairiuose šalies miestuose įrodymais pagrįstos reabilitacijos metodus, remiantis Europos ir Amerikos gairėmis.

Konferencijos „Aktualūs reabilitacijos klausimai“ prezentacijos

2017 metų kardiologijos seminarai

Kovo 10d. Vilniuje vyko gydytojų konferencija, kurioje analizuoti aktualiausi kardiologijos klausimai. Pabrėžtina, kad 2016 m. Europos kardiologų asociacija priėmė naujas gydymo gaires. Svarbiausios problemos, kurios aktualios taip pat ir FMR gydytojui kardioreabilitacijos skyriuje ar kituose stacionarinės reabilitacijos skyriuose gydant kardiologinę patologiją turinčius ligonius buvo šios: 1. Nutukimas,CD ir PV (prof. V. Šapoka). 2. Naujos tendencijos vertinant dislipidemijų riziką ir skiriant jų gydymą. Lipidotenziologijos koncepcija (Prof. A. Laucevičius). 3. Individualus PAH vertinimas ir gydymas. Valgomosios druskos maisto produktuose mažinimas ir gydymas deriniais: polipiliules koncepcija (Prof. M. Miglinas). 4. PV naujovės: abliacija ar medikamentinis gydymas, gyvenimo kokybė ir insulto profilaktika (Prof. G. Marinskis). 5. Širdies nepakankamumas: ankstyvoji diagnostika ir gydymo naujovės (Prof. A. Kavoliūnienė). 6. Kardioonkologija.7. Plaučių arterinė hipertenzija (Med.m.dr. L.Gumbienė). 8. Kardiomiopatijos (Doc. S. Glaveckaitė). 9. Širdies vožtuvų gydymas 2017m.: operacinis,perkateterinis (Med.m.dr. V.Janušauskas). 10.Staigi mirtis: rizikos vertinimas, profilaktika, medikamentinis ir instrumentinis gydymas (Med.m.dr. J.Barysienė).

 

2017 metų neurologijos klausimai ir atsakymai

Konferencija gydytojams neurologijos aktualiais klausimais įvyko  vasario 23d. Vilniuje, organizavo Lietuvos neurologų asociacija. FMR gydytojams, ypatingai dirbantiems neuroreabilitacijos srityje, buvo įdomus Prof. D. Jatužio pranešimas apie insulto profilaktiką, iššūkius ir gydymo metodus realiame gyvenime. Dr. A. Vilionskis kalbėjo apie ūminio insulto gydymo aktualijas. Dr. R. Kaladytė -Lokominienė priminė apie neramių kojų sindromą ir pažymėjo kaip jį gydyti. Idomus pranešimas Dr. K. Ryliškienes atskleidė skausminės diabetinės neuropatijos diagnozavimo ir gydymo iššūkius kasdieniame darbe. Svarbus ir aktualus  Gyd. R. Masaitienės pranešimas apie nemigos gydymo algoritmą. Ir daug kitų temų apie kognityvinius sutrikimus, epilepsiją, migreną, išsėtinę sklerozę, gerybinį pozicinį paroksizminį galvos svaigimą, erkių pernešamas ligas.

IMG_20170223_103315_HDR

Ankstyva insulto diagnostika ir gydymas – konferencija

2016 m. gruodžio 15d. VUL Santariškių klinkose vyko jungtinė Vilniaus krašto radiologų draugijos ir Lietuvos insulto asociacijos jungtinė konferencija “ Ankstyva insulto diagnostika ir gydymas“. Buvo kalbėta apie integruotos insulto gydymo sistemos įdiegimą Lietuvoje (prof. D. Jatužis), kriptogeninį insultą (dr. K. Ryliškienė), ankstyvą insulto radiologinę diagnostiką ( doc. J. Dementavičienė), mechaninę trombektomiją, pristatyti praktiniai pavyzdžiai.

Nervų raumenų ligų konferencija

 

2016 lapkričio 11-12 d. Vilniuje VUL Santariškių klinikose vyko tarptautinė mokslinė – praktinė konferencija skirta genetinėms nervų raumenų ligoms, ypatingą dėmesį skiriant Diušeno raumenų distrofijai, jos diagnostikai, gydymui ir reabilitacijai. Savo patirtimi dalinosi, mažuosius pacientus bei jų artimuosius konsultavo neurologė Dr. Teresa Gidaro ir kineziterapeutė Dr. Stephanie Gilabert (Prancūzija, Paryžius, institut – myologie.org). Lietuvoje VUL SK veikia vaikų retų ligų koordinavimo centras (www.rarediseases.lt). Konferencijos organizatoriai – Justo paramos fondas (įkurtas padėti vaikams, sergantiems Diušeno raumenų distrofija), Lietuvos žmogaus genetikos draugija, VUL SK Vaikų ligoninės gydytojai ir reabilitacijos komandos nariai. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje gydytojai taiko pačius naujausius Europos diagnostikos ir gydymo standartus, o reabilitacijos programa pasiekiama kiekvienam sergančiam DRD (Diušeno raumenų distrofija). Lietuvoje įstatymų nustatyta tvarka taikoma intensyvi kompleksinė trumpalaikė reabilitacijos programa. Tačiau DRD pacientams (bei kitos raumenų distrofijos atveju), vertinant ligos patogenezę (raumenų pažaida ir greitas  fizinis nuovargis), vertėtų reabilitacijos programą keisti į ne intensyvią ir ne kompleksinę, bet ilgalaikę tęstinę (skirti tik individualią kineziterapiją/ergoterapiją iki 40 min. trukmės, 2k/sav. , visus metus, su epizodinėmis neurologo ir FMR gyd. konsultacijomis), netaikant kitų reabilitacijos priemonių (masažo, fizioterapijos priemonių). Pagrindinės konferencijos pranešėjų iš Prancūzijos žinutės Lietuvos gydytojams, reabilitacijos specialistams  ir Diušeno raumenų distrofijos pacientų artimiesiems : 1. Prevencija čiurnos kontraktūros  vaikštantiems pacientams; 2. Nugaros raumenų simetriškumo išlaikymas – skoliozės ir lordozės prevencija; 3. Išlaikyti krūtinės ląstos  paslankumą (kosulio reflekso principas); 4. Stebėti miegojimo pozą (įtvarai); 5. Aktyvūs užsiėmimai: baseinas ar dviratis; 6. Kontraktūrų chirurginis gydymas – savalaikis; 7. Prieš svajojant apie  genoterapiją, pirmiausia, užtikrinkime savo pacientams tinkamą priežiūrą.

Įrodymais pagrįsta insulto reabilitacija

EBRSR (angl. Evidence Based Review of Stroke Rehabilitation) publikacijos skelbiamos nuo 2002 m., kuriose pateikiamos   mokslinių tyrimų duomenų bazių apžvalgos apie įrodymais pagrįstą insulto reabilitaciją. Nagrinėjamos mokslinių tyrimų duomenų bazės – MEDLINE, EBASE, MANTIS, PASCAL ir Sci Search, kuriose publikuotos studijos 1970 – 2001 metais. Įrodymų pagrįstumo lygiai: stiprus,  vidutinis, ribotas, priimtas sutarimas, prieštaringas.

“ Level 1a (Strong) *: The findings were supported by the results of a meta-analysis or 2 or more RCTs of at least “fair“ quality.

Level 1b (Moderate): The findings were supported by a single RCT of a least “fair“ quality.

Level 2 (Limited): The findings were supported by at least one controlled trial with a minimum of 10 subjects in each arm. (This definition is new to the 13th edition)

Level 3 (Consensus): In the absence of evidence, agreement by a group of experts on the appropriate treatment course. Consensus opinion is regarded as the lowest form of evidence. As such, it is arguably not considered evidence at all.

Level 4 (Conflicting): Disagreement between the findings of at least 2 RCTs. Where there were more than 4 RCTs and the results of only one was conflicting, the conclusion was based on the results of the majority of the studies, unless the study with conflicting results was of higher quality. “ (angl.).

Pagrindiniai mokslinių tyrimų moduliai: insulto reabilitacijos efektyvumas, insulto reabilitacijos elementai, ambulatorinė insulto reabilitacija, antrinė insulto prevencija, mobilumas, viršutinės galūnės (rankos) intervencijos, hemipleginis peties sąnarys, kognityvinių funkcijų sutrikimai ir apraksija, jutimo sutrikimai, afazija, disfagija, mityba, medicininės komplikacijos, depresija, socialinė reintegracija, alternatyvios gydymo priemonės

Įrodymais pagrįstos insulto reabilitacijos išvados:

1. Ankstyvas ligonio patekimas į specializuotą reabilitacijos skyrių:  ankstyva ligonio mobilizacija po insulto padeda sumažinti medicinines komplikacijas, pagerinti funkcinį savarankiškumo lygį; tuo būdu   pasiekiamas greitesnis funkciškai reikšmingas vaikščiojimas (vidutinis įrodymas).

2. Terapijos intensyvumas: didesnis terapijos intensyvumas sąlygoja funkcinį pagerėjimą per trumpesnį laiką (nuo 4 savaičių iki 6 mėnesių) – stiprus įrodymas. Abejotinas įrodymas, kad tos pačios rūšies terapija, skiriama intensyviau per trumpą laikotarpį sąlygoja funkcijos pagerėjimą. Prieštaringi įrodymai skelbia, kad intensyvi terapija visgi yra efektyvi, poinsultinės afazijos logopedoterapijoje.

3. Reabilitacijos tikslų pasiekimo trukmė : stiprus įrodymas, kad sąlyginai geresnis funkcinis sąvarankiškumo lygis yra ligonių, reabilituotų specializuotuose insulto skyriuose lyginant su kitais medicinos skyrių profiliais, kai funkcinis savarankiškumas  siekiamas tiek  per trumpesnį laikotarpį, tiek ilgesnį laikotarpį. Stiprus įrodymas, kad maksimaliai galimas funkcinio savarankiškumo lygis  insulto reabilitacijoje faktiškai pasiekiamas iki metų laiko.

4. Ankstyvas išrašymas iš ligoninės . Stiprus įrodymas , kad pacientai su lengvu poinsultiniu pažeidimu išrašyti iš aktyvaus gydymo skyriaus ligoninėje (neurologijos, vidaus ligų sk.) gali būti sėkmingai reabilituojami ambulatoriškai su reabilitacijos komandos pagalba. Šios programos gali sumažinti gydymosi ligoninėje trukmę apie vieną savaitę. Yra ir prieštaringų studijų įrodymų, kad išlaidos susijusios su namų intervencijomis yra mažesnės lyginant su įprastine medicinine pagalba.

5.  Ambulatorinė reabilitacija. Vidutinis įrodymas, kad ligoninėse esantys ambulatorinės reabilitacijos skyriai labiau pagerina išeitis lyginant su  įprasta ambulatorine priežiūra poliklinikoje per trumpą laikotarpį. Tačiau pasiekimai nėra ilgalaikiai. Kontraversiškai  stiprus įrodymas, kad namų reabilitacija nepagerina funkcinio savarankiškumo lyginant su ambulatorine priežiūra . Prieštaringas įrodymas atskleidžia, kad  tiek namuose, tiek medicinos įstaigoje ambulatorinė reabilitacija yra lygiavertiškai reikšmingos.

Reabilitacija Lietuvoje: problemos ir iššūkiai

logotipas

2013 m. Gruodžio 11 d., Trečiadienis

Pradedame ciklą rašinių – pokalbių su vyriausiaisiais šalies specialistais apie jų kuruojamos srities padėtį, problemas ir iššūkius tobulinant esamą situaciją. Jūsų dėmesiui pirmasis ciklo pokalbis su vyriausiuoju šalies reabilitologu, VUL Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro vadovu, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedros vedėju prof. Alvydu Juocevičiumi.

Jūs reabilitacijos sritį valstybiniu lygmeniu kuruojate nuo Nepriklausomybės laikų. Kokius pokyčius teko stebėti?

Sveikatos apsaugos ministerijoje aš kuravau reabilitacijos sritį iki 2005 m. Tą sritį stebėjau nuo pat pradžių. Nuo 1990 m. mes pradėjome kurti reabilitacinių paslaugų sistemą, nes tokios sistemos neturėjome, buvo tik atstatomasis gydymas. Praeitą savaitę buvo atvažiavę profesoriai iš Rusijos, jie prašo mūsų pagalbos, nes irgi nori pas save įdiegti reabilitaciją.

Čia reikia paaiškinti, kas yra reabilitacija ir atstatomasis gydymas. Atstatomasis gydymas mūsų šalyje ir visoje buvusioje sąjungoje egzistavo iki Nepriklausomybės. Darbingo amžiaus žmonės, kurių funkcijos, tikėtina, turi grįžti iki sveiko žmogaus funkcinio pajėgumo lygio, buvo siunčiami dar  24 dienoms į atstatomojo gydymo skyrių. O tuos, kurių, deja, funkcijos, tikėtina, negrįš atgal, kuris turės negalią, siųsdavo namo.

Mūsų uždavinys buvo papildomai su atstatomojo gydymo priemonėmis (pirma ligonių grupė) padėti  ir tiems, kuriems biopsichosocialinės funkcijos sutrikusios ryškiai ir, tikėtina, jau nebeatsistatys, suteikti jiems visas reikiamas kompleksinės reabilitacijos paslaugas, kad net ir su sutrikusiomis funkcijomis jie galėtų adaptuotis gyvenime. Ši pacientų grupė – tie, kurių funkciją galima kompensuoti. Trečia pacientų grupė – prarastą funkciją galima tik dalinai kompensuoti medicininėmis priemonėmis, reikia daug socialinių priemonių, pavyzdžiui, kai yra nugaros smegenų pažeidimas ir žmogus visiškai nevaldo kojų, reikia iš pradžių mediciniškai išvengti komplikacijų, kurios gali kilti, nes jis guli patale, po to jis išmokomas sėdėti, valdyti vežimėlį, jam pritaikomas butas, jam valstybė duoda rankinio valdymo automobilį. Šitie pacientai mūsų šalyse integruojasi apie 60 proc., prieš 22 metus nesiintegruodavo nė vienas. Jie gulėdavo lovose, niekas jų neintegruodavo, tam nebuvo skiriamas nei dėmesys, nei lėšos, tik šeimos nariai juos slaugydavo.

Po Nepriklausomybės reabilitacinio gydymo paslaugų suteikimo sistema buvo tvarkoma, kad visos pacientų grupės gautų jiems reikiamas paslaugas. Dabar sistema veikia, nes joje paslaugas gauna didesnis pacientų skaičius negu prieš gerus dvidešimt metų.

Kodėl aš sakau, kad mes turime reabilitacijos sistemą? Yra toks vertinimo kriterijus. Paciento, kuris turi sunkų nugaros pažeidimą, dėl kurio ne tik kad negali judėti, bet dar ir neveikia jo kvėpavimo sistema (dauguma jų žūsta, nes sutrinka kvėpavimas) reabilitacija prilygsta širdies ar kepenų transplantacijoms.

Mes turime tokį vaikiną, teikėme jam kelis metus reabilitacijos paslaugas. Dabar jis gyvena savarankiškai, turi butą, burna valdo kompiuterį, nes galvos negali pajudinti, ir dirba Seimo nario padėjėju puse etato. Jis renka informaciją internetu, siunčia laiškus, aš gaunu jo laiškus. Mes teikiame jam palaikomąją reabilitaciją namų sąlygomis. Šveicarijoje tokių žmonių yra dešimt. Šveicarijoje pusė iš tų dešimties gyvena namuose, penki – slaugos institucijose. Mūsiškis gyvena namuose. Čia yra rodiklis, kad jei mes galime tokį žmogų reabilituoti, sistema yra ir veikia.

Taip pat esu visiškai ramus dėl mūsų specialistų kvalifikacijos. Lietuva pagal milijonui pacientų tenkančių gydytojų reabilitologų, kurie turi europinę licenciją, skaičių užima trečią vietą. Mes įsijungėme į šį procesą tik 2006 m. ir pagal paslaugų lygį esame Europoje vidutiniokai. Bet kaip Europoje yra netolygumų, taip ir Lietuvoje yra netolygumų.

Matydamas situaciją nuo sovietmečio iki dabar, jūs matote progresą, tačiau jauni žmonės, atsigręždami dešimtmetį atgal, galėtų sakyti, kad kažko šiai sričiai trūksta. Ar iš viso deramą poziciją sveikatos priežiūros sistemoje užima reabilitacija?

Problema yra ta, kad ne visi, kuriems reikia tos paslaugos, laiku ją gauna. Daug kas priklauso nuo žmonių, ne tik nuo žinių. Yra tam tikri netolygumai, nulemti įvairių faktorių.

Deja, vyresnių gydytojų, vyresnių žmonių karta savo atmintyje turi tą sovietinį suvokimą apie reabilitaciją. Jie neturėjo informacijos apie tikrąją reabilitaciją. Studijų metais būsimi medikai ką matė – kad daromas masažas, kad įkišamas ligonis į vonią. Tada tas buvo vadinama reabilitacija, tačiau tai yra tik priemonės, kurios yra reabilitacinio gydymo komplekse, bet reabilitacijai labiausiai reikia, kad pats ligonis dirbtų, kad kartu su specialistu lavintų savo funkcijas. Gulėti mineralinėje vonioje gali metus laiko, niekas nepasikeis. Reikia, kad ligonis ir jo artimieji kartu su septynių specialistų komanda dirbtų kryptingai ir siektų rezultato. Sveikatos sektorius turi tris „kojas“: diagnostiką ir gydymą, reabilitaciją bei slaugą, kai reabilitacija jau negali žmogui padėti.

Pateiksiu puikios reabilitacijos pavyzdį. Vaikinas guli neurochirurgijos skyriuje, neurochirurgai sako tėvams – jis greitai mirs. Tėvai nepasiduoda, jie pamato kažkokius ženklus, sūnaus atliekamus nežymius judesius. Neurochirurgai nusprendė, kad tai pacientas, kurio negalima išgelbėti, pastatė jam į skilvelį šuntą be nutekėjimo reguliacijos galimybės. Paprašėme pastatyti reguliuojamą, buvo sureguliuotas spaudimas smegenų skilveliuose, po dviejų mėnesių jis atgavo sąmonę, atvyko į reabilitaciją, mes su juo dirbome dvejus metus stacionariai ir ambulatoriškai. Jis grįžo į darbą, dabar kuria kompiuterines programas. Žmogus, kuris buvo pasmerktas mirti. Nes anksčiau, kai mokėsi, medikams niekas nesakė, kad yra reabilitacijos programos, kurias pritaikius, galima žmogų grąžinti į visavertį gyvenimą, į darbą.

Reabilitacija startuoja nuo susirgimo ar traumos pradžios. Jeigu mes tas priemones, kurias tam etape galima taikyti, pradedame taikyti laiku, išvengiame daugybės komplikacijų; antra, jeigu mes pacientą paguldome į lovą dėl patirtos traumos ir su juo nieko nedarome, per 2-3 savaites jis praranda 30 proc. savo funkcinių rezervų, nusilpsta ir nelieka rezervų pasveikti. Todėl mes turime jį aktyvuoti, kiek leidžia jo būklė, nuo pat pradžių. Tai leis apsaugoti žmogų nuo to, kad liga pereis į lėtinę formą. Trečia, jis daug greičiau grįš į įprastą sau gyvenimą. Pasirodo, pirmi du mėnesiai po traumos yra labai svarbūs, nes jeigu per juos nieko nedarai, prarandamas neuroplastiškumo efektas. Reikia, kad pažeistos ląstelės funkciją perimtų sveika, tas vyksta labai anksti, vėliau tą padaryti labai sunku.

Ne visi medikai pasidomi, ką gali šiuolaikinė reabilitacija, ir ją neretai pamiršta. Mes 1993 m. atidarėme pirmą Lietuvoje reabilitacijos skyrių, kurį kūrėme padedant užsieniečiams, pas mus dažnai atvykdavo žmonės po insultų. Vieni patekdavo laiku, kiti pavėluotai, nors atrodytų, jų pradinė būklė buvo vienoda, tačiau pakliuvusiųjų  laiku 25-30 proc. buvo geresni rezultatai.

Ši bėda – kitos srities nematymo – yra visoje Europoje. Deja, esame įpratę matyti tik savo sritį, joje dirbti. Trūksta vadinamojo tarpdisciplininio bendradarbiavimo. To trūkumą labai jaučia reabilitacijos specialistai.

Į reabilitaciją patenka 16 profilių ligoniai. Kitų specialybių gydytojams labai sunku pamatyti, ką mes čia darome, nes 80 proc. mūsų pacientų taikomos priemonės yra gana paprastos. Daugiausiai ligonių pagalbą gali suteikti reabilitacijos specialistai (reabilitacijos gydytojai, kineziterapeutai, ergoterapeutai, psichologai, logopedai, socialiniai darbuotojai, slaugytojos  ir kt.), brangios technikos reikia kokiems 5 proc. pacientų.

Pasakysiu kuriozinį atvejį, kuris leis suvokti, su kuo mums dar tenka susidurti. Gydytojas sako pacientui – tu važiuok namo ir kai sustiprėsi, aš tave nusiųsiu į reabilitaciją.

Turiu pavyzdžių, kurie galbūt reikalauja kažkokių sprendimų. Pavyzdžiui, sergantys išsėtine skleroze gauna reabilitaciją tik įgiję neįgalumą ar po ligos paūmėjimo epizodų. Bet šia liga sergantys žmonės, padedami reabilitacijos, galėtų ilgiau išsaugoti savo darbingumą ir galbūt negauti to neįgalumo.

Taip, problema yra, bet kad suprastumėte, nuo ko pradėjome, noriu pasakyti, kad kai pradėjome dirbti reabilitacijos stiprinimo ir jos įtvirtinimo srityje, man buvo leista į kompensuojamų ligų sąrašą įtraukti tik infarktą. Pritariu, kad požiūris netinkamas, ir manau, kad tai susiję su tuo anksčiau buvusiu požiūriu. Tačiau šiems pacientams gali būti taikomos ambulatorinės reabilitacijos paslaugos.

Tačiau sutikite, kad tai sudėtinga žmogui – juk norima, kad jis dirbtų, o ambulatorinės reabilitacijos paslaugos dažniausiai teikiamos iš ryto. Ambulatorinė reabilitacija nepadeda žmogui išsaugoti darbo vietos. Jei jis gautų siuntimą reabilitacijai, imtų atostogas ir reabilituotųsi.

Jūs palietėte svarbius visuomenės požiūrio ir supratimo klausimus. Darbdavys žiūri kreivai į tą, kuris kas rytą dėl reabilitacijos ateina vėliau į darbą. O juk galėtų kreivai nežiūrėti. Gydantis gydytojas kartais neinformuoja apie ambulatorinę reabilitaciją, žmogus nežino, kad gali tokias paslaugas gauti.

Prieš aštuonerius metus ministro pasirašytame įsakyme (jis buvo tuomet visapusiškai išdiskutuotas) aiškiai parašyta, kad jei paciento būklė reikalauja reabilitacijos priemonių komplekso, ir tas nenumatyta įsakymo nė vienoj dalyje, tai gydytojų konsiliumas turi teisę jį nukreipti reabilitacijai. Pavyzdžiui, žmogus gyvena kaimo vietovėje ir jam toli važiuoti iki poliklinikos, todėl ambulatorinė reabilitacija jam bus netinkama – dėl jo sveikatos būklės ir dėl tolimo atstumo. Ministro įstatyme visus niuansus negali numatyti, bet šis sakinys leidžia išspręsti kai kuriuos sunkumus.

Yra vadinamosios kvotos, kiek kiekviena pirminio lygio gydymo įstaiga per ketvirtį gali siųsti žmonių į reabilitaciją. Gal būtent tos kvotos dažniausiai tampa galimų netolygumų priežastimi – atėjai ne tą mėnesį ir kvotos išeikvotos, nieko negausi, nors tau ir labai reikia?

Tai yra antra blogybė. Finansavimas per pastaruosius 15 metų nesikeičia, o pabrango viskas, atlyginimai augo. Finansavimo procentas, skiriamas reabilitacijai, tikrai yra per mažas, artimiausiu metu manęs laukia pokalbis su viceministru apie finansavimo didinimą. Tikimės palankaus sprendimo. Jūs prašnekote labai skausminga tema

Sveikatos sektoriaus finansavimas per tuos metus išaugo, mums skiriama dalis lėšų neaugo. Reabilitacijai 1998 m. buvo skirta 140 milijonų, šiemet apie 130 milijonų. Mes vykdėm strateginę užduotį, kad atsirastų ambulatorinė reabilitacija net ir mažame rajone. Vadinasi, padaugėjo aptarnaujamų pacientų skaičius, padaugėjo įvairių paslaugų, o finansavimas liko toks pats.

Jei finansavimas būtų adekvačiai padidintas, nemažai problemų išsispręstų. Kadaise buvo padarytas nemažas finansinis investavimas į ambulatorinių reabilitacijos paslaugų tinklo sukūrimą. Dabar belieka pripildyti tą sritį reikiamu turiniu, kad būtų paslaugų kokybė, taikomos pripažintos metodikos. Tuo dabar ir užsiimsime, nes turime tikslą harmonizuoti paslaugas.

Kartais pacientai piktinasi, kad po kokių nors operacijų dar, vaizdžiai sakant, su vamzdeliais, jie jau siunčiami į reabilitaciją. Tai yra gera praktika net dėl keleto priežasčių. Žmogui pirmosiomis dienomis yra suteikiama tokia pagalba ir tokios reabilitacinės priemonės, kokios reikalingos tuometinei jo būklei. Blogai, kad žmogus nėra informuojamas apie tai, kas jo laukia ir kokia jam iš to bus nauda ar kokių rezultatų jis gali tikėtis.

Antras momentas, daugelyje šalių taikoma praktika kuo trumpiau būti gydymo įstaigose. Iš esmės dėl to, kad gydymo įstaigose būnant ilgai yra rizika užsikrėsti hospitaline infekcija, kuri sunkiai ar visai nepasiduoda gydymui. Trečia, reabilitacinis gydymas yra pigesnis valstybei nei gydymas ligoninėje. Todėl ligonių savalaikis paskirstymas leidžia daug kokybiškiau suteikti reikiamas paslaugas.

Yra nemažai privačių sanatorijų, kurių paslaugų kainos yra įkandamos tik pasiturintiems asmenims. Jei ten teikiamas paslaugas vertintume kaip ligų prevenciją, galima teigti, kad ji mūsų šalyje prieinama tik turtingiems?

Tai svarbi tema, nes visuomet geriau užbėgti ligai už akių. Deja, tokios ligų prevencijos, kokią gali suteikti reguliarus apsilankymas sanatorijose, mūsų sveikatos sistema nepajėgtų finansuoti.

Sveikatos sustiprinimas yra svarbus, bet, deja, jūs teisi – tai prieinama tik pasiturintiems. Užsienyje daugelis įmonių skiria lėšų žmonių sveikatos draudimui, darbuotojai yra draudžiami tokiais draudimais, kuriuose numatytos kompensavimo paslaugos, tarp jų ir sveikatos ugdymo priemonės, įskaitant ir sanatorinį gydymą. Mūsų šalies darbdaviai dar ne visada suvokia, kad geriau padėti darbuotojui kuo ilgiau išlikti sveikam negu jį prarasti.

Šiuo metu lėšų neturintis žmogus, jeigu jis serga lėtine liga, gali atvykti pasikonsultuoti ir pretenduoti į ambulatorinės reabilitacijos paslaugas. Kad ir mūsų centre yra tokių vyresnio amžiaus žmonių, kurie kelis kartus per metus pasinaudoja ligoninėje esančiomis ambulatorinės reabilitacijos paslaugomis (kursas mankštų vandenyje, ergoterapija, kineziterapija ir t.t.) ir tokiu būdu atitolina galimą ligos paūmėjimą. Mes tai skatiname.

Vaikai su cerebriniu paralyžiumi – jiems lyg ir reikia daugiau reabilitacijos kursų per metus, kartais tų vaikų reabilitacijas „suėda“ suaugusieji. Kokia yra situacija su vaikų reabilitacija?

Čia jūs neteisingai informuota – vaikų reabilitacijos finansavimas yra atskirtas nuo suaugusiųjų reabilitacijos. Negali būti kalbos, kad poliklinikai skirtą reabilitacijų kvotą, kurioje yra ir vaikų reabilitacija, gali išnaudoti suaugusieji ir vaikams nieko neliks. Vaikai sudaro apie 16 proc. mūsų visuomenės. Nuo visos reabilitacijai skirtos sumos vaikams skiriama 20 proc.

Vaikų reabilitacijų ciklų skaičius per metus neribojamas. Jei vaikas serga cerebriniu paralyžiumi, jį reabilitacijos įstaiga priima, padirba su juo kiek skirta, ir jau gali numatyti, kad po trijų mėnesių jis grįžta antram kursui. Vaikų reabilitacijos įstaiga valdo šitą procesą, ji gali sudėlioti visą reabilitacijos kursą. Ministro įsakyme aiškiai parašyta, kad vaiką gydantis gydytojas turi kviestis konsultacijai reabilitacijos gydytoją, jeigu yra aiškiai matomi funkcijos pažeidimai.

Aš žinau kitą, blogąją vaikų reabilitacijos pusę – skambina gydytojui mama sausio mėnesį ir sako: mes „susirgsime“ liepos mėnesį ir norime reabilitacijos sanatorijoje „Palangos gintaras“. Čia ta korupcijos pusė, kurią gimdo pacientai.

Vaikai niekad neišnaudoja visų jiems skirtų kvotų. Sakau atvirai, kad tai skaudi tema. Tėvų požiūris į reabilitaciją yra kitoks nei, pavyzdžiui, Skandinavijoje. Ten sergantis cerebriniu paralyžiumi vaikas gauna visas reikiamas paslaugas vienoje vietoje. Yra tokie centrai, kur vaikas mokomas ir reabilituojamas, vakare jis grįžta namo praleidęs tame centre visą dieną. Ten reabilitacija yra pirmiausiai mokymo institucija, o šalia galinga reabilitacijos bazė. Nėra tokios sistemos kaip buvimo sanatorijoje kursas. Mes niekur nedingsime, vieną dieną irgi turėsim turėti panašius dalykus.

Kokius matote iššūkius savo srityje?

Mes patys kalti, kad nesugebame pakankamai aiškiai išaiškinti visuomenei reabilitacijos svarbos. Sunku komunikuoti, kai žurnalistai vaikosi tik sensacijų, jie neateina šiaip pasikalbėti ar painformuoti žmonių. Per pastaruosius penkiolika metų jūs – pirmoji žurnalistė, kuri atėjo pasikalbėti, o ne ieškoti sensacijų.

Sovietmečiu buvo laikomasi pozicijos, kad pavogti iš valstybės nėra vagystė. Tų laikų mentalitetas vis dar pakiša mums koją. Tokių piktnaudžiavimų yra ir reabilitacijos srityje. Man patinka kai kurių šalių sistema, kad gydantis gydytojas atsako už rezultatą. Amerikoje daktaras, kai baigiasi paciento gydymas neurologiniam skyriuje, skambina kitiems centrams ir klausia, ar gali priimti jo ligonį. Daktaras rūpinasi, nes jis atsakingas, kad pacientas gautų visą programą. Pas mus tas lyg ir yra, bet de facto neveikia. Gydytojas turėtų atsakyti už galutinį rezultatą. Gydytojas, kuris rūpinasi ligoniu, visada randa išeitį. Už gydytojo darbo broką kol kas atsako  ligoninė ar kita gydymo įstaiga, kurioje jis dirba. Tikro asmeninio suinteresuotumo nėra. Tai yra didelė problema, ją būtinai reikia keisti.

Ar nematote grėsmių tame, kad vienos įstaigos yra jungiamos su kitomis, sanatorijos jungiamos prie ligoninių?

Tai, kad sanatorija „Saulutė“ yra prijungta prie Vaikų ligoninės, yra didžiulis šuolis į priekį. Jie, atvirai sakant, buvo apsnūdę, patys labai mažai dėjo pastangų, kad pas juos būtų teikiamos kokybiškos paslaugos. Nauja ligoninės vadovybė sutvarkė pastatą, priėmė naujų specialistų, du kartus pagerėjo paslaugų kokybė. Pamatysit, už metų kitų tėvai ten labai norės patekti, nes ten pradėtos taikyti naujos metodikos, jie eina į priekį su gydymu ir nori, kad ir reabilitacija nenusileistų savo paslaugų kokybe. Reabilitacinio centro sujungimas su gydymo įstaiga yra tik į naudą. Kai yra padalinys, gydytojai konsultantai dirba ir reabilitacijoje. Jeigu reabilitacija veikia atskirai, jai reikia samdyti gydytojus, kad jie atvyktų konsultuoti. Iš sujungimų pacientai tik laimės.

Reikia žiūrėti du momentus, kaip suteikti paslaugą, kad nenukentėtų ligonis ir kaip pigiau jį aptarnauti. Skandinavijoje, pavyzdžiui, reabilitacijos specialistai vyksta į namus pas nuošaliau gyvenantį žmogų, nes taip yra pigiau. Manau, kad mes link to einame, kito kelio neturime. Turime susėsti, apsitarti ir pradėti racionaliai dirbti.

Kokie jūsų artimiausi uždaviniai? Ką norėtumėte nuveikti su nauju ministru ir nauja valdžia?

Mūsų, reabilitacijos specialistų, kurie kuruoja atskirus kraštus, grupė sutarė, kad pirmiausiai mes pasižiūrėsime, kaip esami reabilitacijos centrai veikia. Pirmoji reabilitacijų akreditacija vyko 1998 m., tada buvo važiuojama per visos šalies reabilitacines bazes ir buvo suteikiama teisė teikti tą paslaugą. Nuo to laiko niekas tų įstaigų nekontroliuoja, išskyrus finansinius veiklos aspektus. Bėda ta, kad kai nėra kontrolės, dalis įstaigų moka savarankiškai dirbti ir puikiai susitvarkyti, dalis  ramiai miega. Nauja darbo grupė patobulins įsakymą dėl medicinos įstaigos akreditavimo. Dabar pasitikriname, kokioje situacijoje esame, ką reikia koreguoti.

Todėl mes norime geranoriškai pasižiūrėti visą tinklą, kur kokios problemos yra, kur trūksta specialistų ar priemonių, pasitarti, kaip daryti geriau. Yra dabar perspektyva iš Europos paramos fondo gauti lėšų įsigyti aparatūrą ar pritraukti specialistų. Esminis mūsų tikslas – harmonizuoti paslaugas visoje Lietuvoje. Kad ir Kelmėje, ir Šilutėje, ir Zarasuose pacientas gautų tokią pačią paslaugą, kad jis turėtų iš reabilitacijos rezultatą.

Lietuvos medicininės reabilitacijos aktualijos: įdiegtas europietiškas modelis veikia 20 metų

Labai dažnai tenka išgirsti nesusivokimą, kokia šiandien yra reabilitacija Lietuvoje, menkavertiškus lyginimus su sovietiška reabilitacijos sistema (tuomet vadintu kurortiniu – sanatoriniu gydymu) ir neteisingą mąstymą, kad pavyzdžiui, po insulto ligonis reabilitacijoje “guli ir pagerėja”, o ką specialistai veikia su tokiu ligoniu? Jis ištirtas ir pagydytas aktyviame skyriuje – bet ar tikrai pagydytas ūmus insultas per 10 dienų, gal taip siekiama grįžti į sovietmečio mąstymo lygį? Žvelgiant į reabilitacijos dabartinį efektyvumą, didėja pacientų išgyvenamumas, mažėja liekamųjų reiškinių, pakartotinų ligos įvykių, komplikacijų po ūmių susirgimų, atstatomas prarastas darbingumas. Sovietinėje reabilitacijoje buvo fiksuojamas didelis skaičius mirčių ir suluošintų žmonių, komplikacijų dėl užleistų ir paliktų nežinioje šių ligonių. Reabilitacijos efektyvumas buvo vertinamas pagal mirčių rodiklį, kas šiai dienai pasitaiko vienetai (dėl medicininių priežasčių). Tuo metu nebuvo tinkamai paruoštų specialistų – kineziterapeuto, ergoterapeuto, FMR gydytojo, nebuvo ir komandinio darbo suvokimo, apimančio bendrą biopsichosocialinį modelį. Sovietinėje medicinoje žinojome tik gydomąją fizinę kultūrą, fizioterapiją, kurią skirdavo fizioterapeutas. Šiai dienai turime medicinos gydytoją, su atitinkama fizinės medicinos ir reabilitacijos kvalifikacija, kuri įgyjama 10 metų medicinos studijų programoje. Per 20 metų reabilitacijos sistemos modelis buvo pakeistas iš esmės, dabar esame vertinami Europos mastu, rengiami reabilitacijos specialistai universitetuose, sukurta pilnavertė reabilitacijos komanda (FMR gydytojas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, psichologas, masažuotojas, socialinis darbuotojas, logopedas, ortopedinės technikos specialistas, ligonis ir jo artimieji, gydytojai konsultantai), bet ar to reikia Lietuvai? Kyla diskusinių klausimų tarp ekonomiškumo, kaštų ir realios naudos pacientui ir jų artimiesiems, nes ligoniui – geriau europietiškas modelis (mediciniškai efektyvesnis), valstybei – sovietinis modelis (pigiau). Dabar svarbu, kaip ligonis gyvens toliau, kaip su juo reikės gyventi/ prisitaikyti jų artimiesiems, kurie atitraukiami nuo darbų. Sovietinis reabilitacijos modelis buvo tik biologiškai nukreipta medicinos šaka, kuri reiškė išgyvensi arba ne, neatsižvelgianti į socialinius ligonio gebėjimus, nebuvo rūpinamasi jo ateitimi, nebuvo įdomi ligos ar traumos suluošinto žmogaus tolimesnė gyvenimo kokybė, siekiai. Sovietmečiu galvota – lengviau paduoti tabletę, atlikti sanatorinį gydymą (“nusiųsti pagulėti”) ir išleisti į niekur. Tokie neįgalūs pacientai (po insulto, po traumų, operacijų) buvo uždaryti namuose, niekas jų nematė, niekas apie juos negalvojo ir net nežinojo; jie mirdavo nuo komplikacijų. Sanatorinis gydymas buvo gerai tik profilaktiškai norintiems sustiprėti, pailsėti dirbantiesiems žmonėms, sustiprėti po operacijų. Lietuvoje profilaktinio sanatorinio gydymo neliko. Per 20 metų pradėjo veikti europietiškas modelis, nukreiptas į ligotus žmones, kuriems reikalingas ne poilsis sanatorijoje, o savalaikė intensyvi reabilitacijos specialistų pagalba.
Dabar reabilitacijos komandos darbas pagrįstas tuo, kad sprendžiamos ne tik biologinės-funkcinės problemos (judina ranką/koją, kiek laipsnių kelia ranką/koją, ar vaikšto, kaip apsitarnauja), bet ir psichologinės (šeimynės situacijos, konfliktai, nuotaika, miegas), socialinės problemos (kompensacinės technikos parinkimas, būsto pritaikymas, artimųjų konsultavimas). Reabilitacijos efektyvumas priklauso nuo didelių komandos pastangų, dažnai ir psichoemocinių, jų darbo; taip pat yra tęsiamas medikamentinis, jei reikia koreguojamas medikamentinis gydymas (jis nesibaigia su išrašymu iš aktyvaus ligoninės skyriaus). Ligonio bendros būklės stabilumą reablitacijos eigoje turi įvertinti ir užtikrinti FMR gydytojas, kuris gydo, skiria reabilitacines priemones ir koordinuoja reabilitacijos specialistų komandos veiklą, kad reabilitacija būtų efektyvi. Pavyzdžiui, ar įmanoma ūmų insultą pagydyti per 5-12 dienų? Dabartinis siekis yra trumpinti lovadienių skaičių aktyviame skyriuje ir perduoti ligonį reabilitacijos gydytojui. Dažniausiai po tokio laikotarpio ligonis iš neurologijos skyriaus patenka į stacionarinę reabilitaciją, atjungiamas nuo lašinių infuzijų, intensyviai aktyvinamas, todėl keičiasi ligonio būklė, destabilizuojasi širdies ir kraujagyslių sistema, ligonis turi neišspęstų psichologinių ir socialinių problemų, kurios taip pat tiesiogiai įtakoja ligonio sveikatą, apsunkina jo sveikimą, reabilitacijos eigą. Reabilitacijos esmė (esant stabiliai ligonio būklei) – pradėti aktyvinti (parenkant atitinkamą fizinį krūvį, jo dozavimą) ir skirti reabilitacines priemones kaip galima anksčiau, dažniausiai 2-3 susirgimo dieną, kol ligonis gydomas aktyviame skyriuje. Įrodymais pagrįsta medicina skelbia, kad reabilitacija įtakoja komplikacijų sumažėjimą ir greitesnį sveikimą, o “gulėjimas” ir tik medikamentų skyrimas aktyviame skyriuje gali sąlygoti komplikacijas, blogesnes ligos prognozes. Todėl reabilitacijos prilyginimas ligonio “gulėjimui” atskleidžia europietiško reabilitacijos sistemos modelio nesuvokimą ir nesolidarumą.
Pagal ligonio būklę skiriamos reabilitacinės priemonės, tame tarpe parenkamos fizioterapijos priemonės, stebimas jų efektyvumas, tolerancija. Kiekvienu atveju reaguojama pritaikius medicinines gydytojo žinias, reabilitologo patirtį, kad reabilitacija vyktų sklandžiai ir efektyviai. Reabilitacijos procesą labai gali apsunkinti ir ne medicininės priežastys, t.y. socialinės problemos – paciento konfliktai su artimaisiais, didelis artimųjų reikalavimas – “greitai pastatyti ant kojų”, nepasitikėjimas ir reikalavimai, nenorėjimas padėti bei dalyvauti reabilitacijos programoje, bendradarbiavimo nebuvimas su specialistų komanda, taigi FMR gydytojo darbas apima ir psichosocialinio darbo momentą, norint pagerinti reabilitacijos efektyvumą.
Lietuvoje turime europietišką reabilitacijos komandą, bet ar jos reikia Lietuvai XXI amžiuje kyla tarpdisciplininė diskusija.

Teleportacija ir robotai reabilitacijoje

Paveikslėlis

Mano pažintis su Mantvydu prasidėjo, kai dar nebuvau FMR gydytoja. Visada džiaugiuosi gaudama elektroninį laišką, jis mielai dalinasi informacija bei dalyvauja tarptautiniuose projektuose, siekiančiuose tobulinti reabilitacijos sistemą Lietuvoje ir pasaulyje. Ačiū, Mantvydai!

Mantvydas Lietuvoje:
“ Aš domiuosi naujomis technologijomis visą savo gyvenimą. Žaislais, kompiuteriniais žaidimais, visa kompiuterio programine įranga. Kai aš susižeidžiau kaklą ir išsivystė kvadriplegija, buvau gydomas intensyvios terapijos skyriuje apie 2 mėnesius. Po šio gydymo, vienas iš pirmųjų dalykų, kurį mano tėvai nupirko, buvoJouse“ (valdymo lazdelės  ir pelės derinys) įrenginys, kuris leidžia man dirbti kompiuteriu su savo burna. negalėjau gyventi be kompiuterio iki nelaimingo atsitikimo ir tuo labiau po jo.

Paveikslėlis

Taigi, kai aš pamačiauTED video Henry“ veikiančius robotus, pasakiau aš taip pat noriu dirbti su robotais! Ilgai netruko, kai susisiekiau su pačiu Henry. Ačiū jam ir kitiems  technologijų mokslui pasišventusiems žmonėms, nes aš netrukus turėjau galimybę nuotoliniu būdu pasinaudoti šiuo prietaisu ir persikelti į  Kaliforniją, kuri yra  kitame pasaulio krašte!

Paveikslėlis

Tada Henris ir aš keliavome į  Nacionalinį muziejų Australijoje, vadovaujamą Robert Bunzli, o tai reiškia, kad  aš keliavau aplink pasaulį sėdint savo vežimėlyje (red. pastaba – esant Lietuvoje).

  Jūs galite susisiekti su Kate McGregor, švietimo programų konsultante iš Kompiuterių istorijos muziejaus, ir gauti daugiau informacijos [Kate programa vis dar yra bandomajame etape], ir skaityti apie NMA robotus bei  išvykų programą. Esu tikras, kad Kate ir Robui būtų malonu jus pamatyti iš savo fotelio.

esu labai laimingas, kad turiu nuostabius tėvus, kurie nuostabiai rūpinasi mano priežiūra, taigi robotai man yra daugiau poilsio šaltinis nei gyvybiška būtinybė (nors tai daro juos ne mažiau nuostabiais ir žavingais!). Su mano tėvų, giminių ir draugų pagalba, aš vykstu į koncertus, teatrus, kavines ir restoranus. Tačiau aš vis dar negaliu keliauti daugiau kaip 100 arba 200 mylių su savo furgonu. Štai kur svarbus nuotolinis  sistemos veikimas. Nei atstumas, nei laikas nebėra neįveikiami.

  Visa tai padaro gyvenimą daug malonesniu ne tik man, bet ir milijonams gulinčių žmonių. Nuotolinės sistemos  sukūrimas gali pasiūlyti išsilavinimą (arba pramogų) daugeliui žmonių, kurie tiesiog negali sau leisti keliauti. Manau, svarbiausia yra užtikrinti visuotinį prieinamumą technologija, kad niekas nebūtų užmirštas. Mantvydas Juozap. , Vilnius, Lietuva. “.

Informacija patalpinta iš http://futureofmuseums.blogspot.com/2014/05/exploring-robots-for-accessibility-in.html

Naujausių technologijų galimybės XXI amžiuje,  žemiau pateiktame video:

2013 in review – Fizinė medicina ir reabilitacija

Thanks for flying with WordPress.com in 2013. We look forward to serving you again in 2014! Happy New Year!

The WordPress.com stats helper monkeys prepared a 2013 annual report for this blog.

Here’s an excerpt:

The concert hall at the Sydney Opera House holds 2,700 people. This blog was viewed about 12,000 times in 2013. If it were a concert at Sydney Opera House, it would take about 4 sold-out performances for that many people to see it.

 

Apie gydytojo profesiją Lietuvoje ir žiniasklaidos neigiamą poveikį visuomenei

Kadangi mes, gydytojai, neturime jokių teisių, negalime apsiginti prieš neteisingus žiniasklaidos reportažus ir patiriamą žalą, t.y. visuomenės supriešinimą ir didžiulę nepagarbą gydytojo profesijai, kaip FMR gydytoja nusprendžiau pasidalinti šiuo archyviniu reportažu, kaip dabar jaučiasi gydytojas Lietuvoje.
Iš laidos “Pulsas“, kuri yra viena iš nedaugelio laidų, skleidžianti tiesą apie mediko profesiją šalies klinikų vadovų žodžiais.

Amerikoje reabilitacija švenčia 75 metus

Amerikoje Fizinės medicinos / reabilitacijos akademijai ir FMR specialybei – 75 metai.

Gydytojas Frank H. Krusen yra tikrasis Fizinės medicinos ir reabilitacijos specialybės pionierius, kuris įkūrė Fizinės medicinos skyrių Mayo klinikoje 1936 m. ir  JAV pradėjo ruošti FMR gydytojus 3-jų metų trukmės rezidentūros programoje.

Europoje reabilitacijos ištakos stebimos nuo 1949m. Įkurtos trys Europos Fizinės medicinos ir reabilitacijos organizacijos: 1963 m. Europos Fizinės medicinos ir reabilitacijos federacija;  1969 m. “Académie Médicale Européenne de Médecine de Réadaptation“ ; ir 1971 m. Europos Sąjungos medicinos specialistų FMR sekcija (angl. the PRM Section of UEMS), kurios nariais yra 31 Lietuvos FMR gydytojas.

Lietuvoje 1991 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos ir fizioterapijos centro vadovas prof. A.Juocevičius, kurio pastangomis FMR gydytojai rezidentūros programoje  pradėti ruošti nuo 1994 m., perkvalifikuoti gydytojai kurortologai. 2001 m. įvestos Kineziterapijos, 2002 m. Ergoterapijos  specialybių studijos; formuojama pilnavertė reabilitacijos specialistų  komanda pagal aukščiausią Europos Sąjungos kompleksinės reabilitacijos modelį. 2009 m. VUL “Santariškių klinikų“ Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centras  buvo akredituotas Europos gydytojų specialistų sąjungos Fizinės ir reabilitacijos medicinos sekcijos (angl. the PMR Section of UEMS) ekspertų kaip atitinkantis Europos reikalavimus mokymo, mokslo ir praktikos centras .Taip pat FMR gydytojai ruošiami LSMU (Kaune) rezidentūros programoje.

AAPM&R (ang. American Academy of Physical Medicine and Rehabilitation) istorijos komitetas, vadovaujamas FMR gydytojo Robert Conway, suplanavo 2013 metų įvykius, kad pažymėti šį reikšmingą įvykį. Akademijos buvusi prezidentė FMR gyd. M. Elizabeth Sandel paruošė vaizdinę medžiagą, kad pristatyti trumpą fizinės medicinos ir reabilitacijos specialybės istoriją pasaulyje.

Mokslinė praktinė konferencija “Kelio sąnario reabilitacija“

VU MF ir Lietuvos ortopedų traumatologų draugijos organizuota konferencija įvyko 2012 lapkričio 08 d. Vilniuje, Reabilitacijos/sveikatos centre “Gemma”. Tai vienas pirmiausių žingsnių, siekiant Fizinės medicinos reabilitacijos gydytojų ir ortopedų-traumatologų betarpiško bendradarbiavimo, vystant kelio sąnario reabilitaciją, jos etapiškumą skirtingu laikotarpiu po operacijos atokiame reabilitacijos laikotarpyje.  

Modernių elektroterapijos metodų taikymas reabilitacijoje

Seminaras “Modernių elektroterapijos metodų taikymas nugaros skausmo ir sportininkų potrauminėje reabilitacijoje, jų galimybės  raumenų jėgos ir ištvermės gydymui“ įvyko 2012 09 18 Vilniuje, Reabilitacijos/sveikatos centre “Gemma“. Jo metu pranešėjai su FMR (fizinės medicinos ir reabilitacijos) gydytojais, sporto medicinos gydytojais ir kineziterapeutais, dalijosi žiniomis apie  raumenų disbalanso įtaką nugaros skausmui, raumenų jėgos ir ištvermės lavinimo ypatumus bei šiuolaikinės elektroterapijos taikymo galimybes. Pristatytas  naujas Lietuvoje “Myha bodytec“ treniruoklis, atskleistos jo taikymo galimybės, praktiškai parodyti  pagrindiniai veikimo principai.

“Myha bodytec“ treniruoklį pristato “Norvatec Baltic“ direktorius D.  Kremensas

2012 metų PSDF biudžetas

Patvirtintas Lietuvos Respublikos 2012 metų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas, tai sudaro 3 986 456 tūkst. litų, kuris, lyginant su 2011 metais, turi tendenciją mažėti. 2011 PSDF biudžetas siekė 4 168 578 tūkst. litų. Tačiau Medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui finansavimas iš esmės nesikeičia, numatyta 134 861 tūkst. litų (palyginimui 2011 buvo skirta 133 389 tūkst. litų). Ortopedijos techninėms priemonėms 39 573 tūkst. litų ( palyginimui 2011 buvo 39576 tūkst. Lt).

Lietuvos kineziterapeutų draugija

Lithuanian Physiotherapy Association

Fizinė medicina ir reabilitacija

Fizinės medicinos reabilitacijos gydytojams ir specialistams skirta informacija apie medicininę reabilitaciją